Prie mokslo lopšio, pasak Alberto Einšteino, stovi paslaptingi dalykai. Mokslo motyvas – juos išsiaiškinti, o įrankis – moksliniai tyrimai. Taigi, be daugybės laboratorinės analizės darbų įmonės viduje, tesa Analitikos laboratorija dažnai gauna ir išorinių užklausų iš mokslo institutų, pavyzdžiui, iš senovės tyrimų srities. Ypatingais atvejais laboratorija, pasitelkusi savo specialistus ir naujausią įrangą, prisijungia, kad atskleistų vieną ar kitą paslaptį. Pavyzdžiui, dėl legendinio Babelio bokšto.
Archeologijos ir aukštųjų technologijų analitikos susidūrimas
Istorija
Ką bendro turi beržai ir bronzos amžius, o kas Babelio bokštą ir Bibliją sieja su bitumu? Kartais tesa Analitikos padalinys atsakinėja į tokius neįprastus klausimus kaip šie.
Tekstas
Biblija? Babelio bokštas? Bitumas!
Biblijoje istorija tiesiog surašyta dviem prasmėmis: viena vertus, kaip krikščionių vadovas; kita vertus, kaip istorinių įvykių liudijimas. Pirmojoje Mozės knygoje aprašytas Babelio bokšto statymas buvo įvykis, vykęs realiame gyvenime: 1913 m. šio įspūdingo pastato liekanos buvo aptiktos šiandieninėje Irako teritorijoje. Nė viena pasaulio laboratorija negali įrodyti, ar bokšto statyba sukėlė kalbų painiavą ir nesantaiką. Tačiau galime ištirti, ar pastatas buvo pastatytas taip, kaip aprašyta Senajame Testamente (žr. informacinį langelį), kaip statybinę medžiagą naudojant bitumą („žemės dervą“).
„Išties nepaprastai svarbu, kad daugiau nei prieš 2500 metų į bitumą akivaizdžiai sąmoningai buvo pridėta neorganinių priemaišų, kurios neabejotinai padidino akmens sukibimo stiprumą.“
Dr. Christian Brinkmann
tesa Analitikos laboratorijos vadovas
Šis nedidelis akmeninis Miunsterio Biblijos muziejaus egzempliorius yra gautas iš vokiečių archeologo daktaro Robert Kaldewey, kuris 1913 metais atrado bokšto liekanas.
Vienos iš senovės babiloniečių plytų fragmentas iš Biblijos muziejaus fondo Miunsteryje turėjo suteikti informacijos apie prie jo prilipusius juodos medžiagos pėdsakus. Buvo naudojami tokie aukštųjų technologijų metodai kaip infraraudonųjų spindulių spektroskopija, mikrotomografija ir skenuojanti elektroninė mikroskopija, kol tesa Analitikos laboratorijos vadovas dr. Christian Brinkmann galėjo patvirtinti, kad Biblijoje surašytos statybų instrukcijos iš tikrųjų turi prasmę: šio galingo bokšto plytos vienareikšmiškai buvo surištos gamtiniu bitumu.
Iš kur atsiranda bitumas?
Bitumas arba „mineralinis degutas“ susidarė ilgais geologiniais laikotarpiais iš negiliai esančios žaliavinės naftos išgaravus žemesnės virimo temperatūros frakcijoms, todėl dar vadinamas „natūraliu asfaltu“. Kaitinant bitumas tampa minkomas, po to klampus, o galiausiai, prie maždaug 150 laipsnių temperatūros, skystas. Atvėsęs jis grįžta į pradinę pusiau kietą būseną. Jis buvo gaminamas jau senovėje, o dėl savo sandarinamųjų ir tąsiųjų savybių buvo naudojamas įvairiems rankų darbo dirbiniams gaminti.
Statybų instrukcijos iš Biblijos
Kasinėjimų metu buvo rastos kelių bokštų, kurie buvo pastatyti valdant karaliui Nebukadnecarui II (VI a. pr. m. e.), liekanos. Vienas jų buvo ypač įspūdingas – jo plotas buvo didesnis nei 8000 kvadratinių metrų, o aukštis – tikriausiai 75–90 metrų. Statybai žmonės naudojo „plytas kaip akmenį, o žemės sakus kaip skiedinį“ (Būties knyga, 11.3). Tačiau bitumas svarbų vaidmenį vaidina ir kitose, bent jau tiek pat reikšmingose Biblijos ištraukose. Sakoma, kad, pavyzdžiui, Mozės motina paliko savo ką tik gimusį sūnų, kuris vėliau gavo dešimt įsakymų, nendrinėje pintinėje, kurią ji suklijavo „žemės sakais ir degutu“ (Išėjimo knyga, 2.3), ant Nilo upės kranto, kur vėliau jį rado ir įsivaikino faraono dukra. Sunku įsivaizduoti, kas būtų nutikę Mozei, jei bitumas nebūtų hidroizoliavęs pintinės. Kalbant apie tai: pagal Bibliją Nojaus arką jos statytojas taip pat užsandarino mineraliniu degutu (Būties knyga, 6.14). Dar prieš 12 tūkst. metų Viduriniuose Rytuose bitumas buvo žinomas kaip neatsiejama laivų statybos dalis.
Universalieji klijai – beržų degutas
Tačiau į tesa patenka ir atradimai be jokių nuorodų į Bibliją. Neseniai iš Žemutinės Saksonijos regiono organizacijos „Schaumburger Landschaft“ vietinio archeologijos skyriaus į laboratoriją atvežtas akmens amžiaus durklas. Maždaug 4000 metų senumo objektas laukia, kol bus ištyrinėtas. „Ypatingais atvejais ir kai leidžia mūsų galimybės, mielai atsiliepiame į tokias užklausas“, – sako laboratorijos vadovas dr. Christian Brinkmann.
Greičiau pasaulietiškas nei šventas: šį aštriabriaunį titnaginį akmenį suradęs žmogus jį rado molingoje dirvoje dirbdamas prie savo namų pamatų. Trūksta rankenos apkalos. Gal ji kadaise buvo pritvirtinta rafijų pluoštu ar odiniais dirželiais? O gal istoriniai universalūs beržų deguto klijai jungė ašmenis ir rankeną? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia aukščiausios kokybės įrangos ir aukštųjų technologijų analitikos. Todėl Brinkmann’o komanda ištyrė atsitiktinį archeologinį radinį naudodama instrumentus, leidžiančius atlikti cheminę analizę didinant iki 500 000 kartų.
Šiuo metu šis 11 cm ilgio senovinis durklas tiriamas įmonėje tesa.
Senovės liudytojas iš akmens
Įrašai rodo, kad prie akmens yra prilipusių organinės medžiagos likučių. Jos struktūra aiškiai rodo, kad kadaise tai buvo klampi medžiaga – tai galėtų būti beržų degutas. „Tik kai išsamiau išanalizuosime ir rezultatus sulyginsime su kitu beržų deguto mėginiu, pagaliau sužinosime apie tai daugiau“, – paaiškina dr. Christian Brinkmann. Viena aišku: baigus visas analizes, durklas bus grąžintas jo suradėjui, kuris nori jį perduoti vietos muziejui.
tesa Analitikos laboratorijos vadovas dr. Christian Brinkmann vertina skenuojančio elektroninio mikroskopo rezultatus.
Kas yra beržų degutas?
Iš beržų tošies išvarytas skystis yra pirmieji klijai, kuriuos žmonės gamindavo namuose. Surišimo klijuojant istorija prasidėjo prieš maždaug 200 000 metų, taigi paleolito amžiuje. Balkšvoje beržo tošyje yra betulino, kurį kaip klijus galima išgauti tošį kaitinant iki 340–400 laipsnių. Neaišku, kaip tiksliai tai darė akmens amžiaus žmonės: gal tošį stipriai susukdami, po to užpildami pelenais žemės įduboje ir prisotindami anglimi? Bent jau taip šiandien mano mokslas. Archeologiniai radiniai rodo, kad beržų degutas kaip klijai buvo naudojamas dešimtimis tūkstančių metų. Atliekant kasinėjimus jo buvo rasta daugelyje viduramžių ir naujojo akmens amžiaus gyvenviečių. Net viduramžiais jis buvo naudojamas štampavimui, užtaisymui ar sandarinimui. Ne kartą beržų deguto liekanų buvo rasta prikibusių prie dantų atspaudų. Tada gali kilti klausimas, kad galbūt šis juosvas darinys buvo pirmoji žmonijos kramtomoji guma! Kadangi betulinas turi priešuždegiminių savybių, jis tikrai galėjo būti naudingas palaikant burnos higieną.